Tautvydą, būtų galima pavadinti "naujoku" išeivijoje. Iš Lietuvos į Ameriką jis išvyko būdamas 49 metų, jau sukūręs įspūdingą gyvenimą bei karjerą. Baigęs Vilniaus dailės akademiją dizaino katedroje, jis kūrė logotipus, prekių ženklus, interjerus, iliustracijas ir net pramonės gaminius. Jo dizainai yra išlikę iki šiol, pažymint įvairias veiklas nuo logotipo, prieš kelias dienas mus palikusio režisieriaus Rimo Tumino Vilniaus Mažajam teatrui, iki naktinių klubų Dubajuje ar prekybos centro Mega interjero Kaune. Daugelis šių dizainų pateikiami tinklapyje kaltenis.com.
Be dizaino, Tautvydas buvo aktyvus profesinis visuomenininkas, vadovavęs Lietuvos dizainerių sąjungai ir organizavęs renginius nuo Europos iki Kinijos.
🌟 Kiek Tau buvo metų, kai palikai Lietuvą, ir koks buvo gyvenimas ten (galite paminėti, ar baigėte mokslus, dirbote, turite šeimą)? Ko tikėjaisi važiuodamas čia gyventi? 🌟
Buvau 49-erių, spėjęs nugyventi kelis gyvenimus Lietuvoje, pakeliauti po pasaulį ir susiformuoti kaip asmenybė. Koks intensyvus ir įdomus gyvenimas bebūtų, tenka vieną akimirką suprasti atsidūrus duobėtose apsisprendimo kryžkelėse. Susiklosčius asmeninėms aplinkybėms, kurių nemažą dalį lėmė ir ekspromtu priimti sprendimai, 2017 metų vasarą atvykau į Kaliforniją. Ir likau. Tenka paminėti, kad Ameriką savotiškai garbinau nuo mažų dienų – paišydavau vesterniškus komiksus, žavėjausi technikos (ypatingai – kosmoso srityje) pasiekimais, gyvenimiška sankloda, pažįstama tik iš knygų ir kino filmų, o jau sporte, kas bežaistų, visuomet sirgdavau už JAV sportininkus.
Mano mokyklos laikų kambario sienos buvo nukabinėtos savo paties pieštais plakatais (pirkti juk nebuvo), kuriuose dominavo Vakarietiškos (daugiausia – JAV) popkultūros elementai ir naktinės didmiesčių panoramos, kopijuotos iš užsienio žurnalų – toks buvo romantiškai nuoširdus vaikystės Amerikos idealizavimas. Žinoma, tuomet jokio plano neturėjau, gal tik svajonę. Prieš ją bandant išpildyti, teko nugyventi pilnus gyvenimo ciklus – kurti, statyti, griauti, skirtis, vėl lipdytis ir vėl sudužti.
Ne, nieko nesigailiu, bet nieko ir nekartočiau. Amerika per didelė – per plati, per gili, kad ją galėtų aprėpti vieno žmogaus, kad ir viso gyvenimo patirtis. Kaip neatsiminsi puikios indų didaktinės alegorijos apie šešis akluosius, apčiupinėjusius dramblį – kiekvienas dramblį apibūdino visiškai skirtingai, priklausomai nuo to, kokią jo dalį buvo palietęs. Taigi, kiekvieno suvokimas apie tokį dramblį Amerika yra toks individualus ir nepakartojamas, kaip ir kiekvieno atskiro žmogaus gyvenimo kelias. Nežinau, į kurią dramblio dalį esu įsikibęs, bet ką nors kategoriškai tvirtinčiau apie Ameriką dabar žymiai atsargiau, nei prieš atvykdamas.
🌟Kokie buvo tavo pirmieji įspūdžiai apie Ameriką? Kur/koks miestas/vietovė labiausiai sužavėjo?🌟
Pirmas nusileidimo Jungtinėse Valstijose taškas – San Franciskas. Daug baltos šviesos, ryškesnės, nei įprasta, spalvos, daug žiedų. Dabar jau viso to nepastebiu, gal tada buvo paaštrėję jutikliai – gal dėl ilgos kelionės, gal dėl jaudinančių lūkesčių? ☀️🌺
🌟Kokia buvo tavo pirmoji darbo patirtis Lietuvoje? Ar pakeitei specialybę, įgijai naują?🌟
1990 metais apsigyniau diplomą Vilniaus dailės akademijos dizaino katedroje ir nuo to laiko (baisu pasakyti), jau daugiau nei 33 metus esu praktikuojantis dizaineris. Tai ne tik profesinė veikla, tai ir hobis, ir prakeiksmas, ir išganymas vienu metu. Dėl įdiegto plataus akademinio požiūrio į profesinę veiklą, teko arti įvairius dizaino specializacijos dirvonus: kūriau logotipus, prekių ženklus, interjerus, iliustracijas, spaudos maketus bei pramonės gaminius. Pirmus du metus būdamas JAV, daugiausia tebedirbau Lietuvos rinkai, turėjau ilgalaikių kontraktų ir projektų. Dirbu pagal specialybę ir čia, Amerikoje. ✏️🎨
🌟Kodėl Kalifornija?🌟
Per tuos kelis metus, kol aš esu JAV, kelis kartus buvom pakilę keisti gyvenamą vietą – nagrinėjom TX, Washington arba rytinės pakrantės valstijas. Tačiau grįžus atgal, ta temos užgesdavo: na, kas gali atsisakyti tokio rojaus Žemėje? Trys valandos automobiliu į rytus – kalnai ir apsnigtas miškas, penkios valandos į pietryčius – dykumos, pora valandų į šiaurę – gausi lietuviško lietaus, po valandos kelio į vakarus – nepakartojama laukinė Atlanto pakrantė. Visos klimato zonos, gražiausi peizažai yra čia, Kalifornijoje. Na, ir žmonės. Gal man taip pasisekė, bet sutinku tik puikius, nuoširdžius ir skubančius į pagalbą (dažniausiai, kai jos visai nereikia) žmones! 🏞️🌊🌲
🌟Ką reiškė/reiškia lietuvių bendruomenė cia?🌟
Tai maža Lietuvos sala Svetimųjų Vandenų apsuptyje. Mažytė Lietuvos oazė Svetimybės Dykumų viduryje. Tai, žinoma, metaforiški išsireiškimai, nedaug turintys bendra su tikrove, nes kiekvienas čia atvažiavęs bando į tą „Svetimybę“ kuo greičiau ir kuo giliau integruotis. Tačiau plačiai pasklidusios mūsų diasporos bendruomenės turėtų kelti aukštesnius tikslus nei tik susiėjimai tautinių švenčių proga ir cepelininiai baliai-festivaliai. Bendruomenė – visų pirma pagalba vieni kitiems. Jos nariai, nors ir tiesiogiai nepažinodami vienas kito, turėtų turėti galimybę pateikti informaciją apie save, taip pat gauti žinias apie kitų bendruomenės narių veiklą, verslus ir teikiamas paslaugas. Bendruomenė visų pirma turėtų būti apie ekonominę veiklą (aišku, neužmirštant kalbos, kultūros ir švenčių): aš mieliau užsakysiu produktus/servisą savo bendruomenės nariui, jis atsidėkodamas man suteiks nuolaidą, o aš paskleisiu teigiamus atsiliepimus, taip padėdamas auginti verslą ir tikėdamasis, kad su manimi bus elgiamasi taip pat. Taip bent jau veikia daugelis nacionalinių bendruomenių išeivijoje, keista, kad lietuviai tik apie cepelinus ir šokius (supaprastintai vertinant). 🇱🇹
🌟Kokia buvo tavo didžiausia iššūkio akimirka Amerikoje ir kaip su ja susidorai? Ar yra koks nors įdomus ar nepaprastas įvykis, kurį patyrei dėl savo veiklos Amerikoje ir norėtum pasidalinti?🌟
Esu dėkingas likimui, kad susipažinau su nuostabiais žmonėmis čia, Amerikoje. O didžiausia žuvis, kaip sako irokėzai, dar nepagauta. Tad turbūt ir didžiausias iššūkis, ir didžiausias nuotykis manęs dar laukia.
🌟Kokios veiklos labiausiai mėgsti užsiimti laisvalaikiu? Ar yra koks nors ritualas ar įprotis, kuris tau ypač svarbus gyvenant čia?🌟
Gimiau Klaipėdoje. Beveik ant jūros kranto. Ir nors užaugau ir gyvenau Vilniuje, labai daug laiko praleisdavau pajūryje. Tad ir dabar, kiekvieną laisvesnį savaitgalį, o kartais net ir jo nesulaukus, lekiu vaikščioti pakrante. Vietos tarp Half Moon Bay ir Santa Cruze numintos po daugelį kartų. Yra laukinių pliažų, kuriuose net ir šiltą savaitgalį beveik nesutiksi žmonių. Tik žuvėdros, bangos ir horizontas. Kas gali būti puikiau?
🌊🌅
🌟Ar turi kokių nors patarimų tiems, kurie svarsto emigraciją į Ameriką? Kokia yra tavo didžiausia įžvalga ar pamoka, kurią išmokei dirbdamas Amerikoje?🌟
Likite Lietuvoje. Vis tiek ten visi susirinksime. 💛💚❤️
🌟Ar yra koks nors ypatingas asmuo Amerikoje, kuris turėjo didelės įtakos tavo gyvenimui? Jei taip, koks buvo šios įtakos pobūdis?🌟
Na, prisipažinsiu, neturiu ypač didelio pažinčių rato JAV. Pirma, kas ateina į galvą – Marijos Gimbutienės vardas. Laikau save jos mokslinio požiūrio į Proto-Indoeuropiečių protėvynės hipotezę sekėju ir net meniniu idėjos vystytoju. Kaip ten bebūtų, mano kuriamos pasakiškos Dausų visatos pagrindas – Merijos Gimbutienės mitoarcheologinės teorijos. Labai džiaugiuosi pažintimi su mokslininkės dukra Živile Gimbutaite, gyvenančia Los Angeles. 📚
🌟Kokios vertybės ar principai tapo tau svarbiausiais gyvenant svetur? Ar yra kokie nors Amerikos kultūriniai ar socialiniai įpročiai, kuriuos pasiėmei ir dabar laikai savo? 🌟
Nuo savęs nepabėgsi ir net nereikia bandyti. Nei dienotvarkė pasikeitė, nei vertybės. Gal kažkiek rutininis buitinis elgesys pakito, bet tai normalu, pakeitus aplinką. Aš tik keli metai Amerikoje, bet – paradoksas – nustojau gerti Coca-Colą. Na, gal čia jos skonis kitoks. Svetur tai Ameriką reprezentuojantis prekės ženklas ir simbolis, o čia – tiesiog skystis, kuris turėtų būti pardavinėjimas buitinės chemijos skyriuje. Išsispausti apelsiną, nusiskintą pro virtuvės langą prie rytinės kavos – taip, vaikeli, tai Amerika! 🥤🇺🇸
🌟Kokią knygą, filmą ar muziką pastaruoju metu labiausiai poveikį turėjai ir kodėl?🌟
Studijuoju pastaruoju metu Yuvalio Harari knygų serialą apie žmoniją. Įsitraukiau: ginčijuosi, abejoju, pritariamai šūkčioju: „ir aš taip galvoju!”, numetu šalin ir grįžtu po mėnesio. Nežinau, kada tai baigsis. 📚
🌟Kokia yra tavo svarbiausia vertybė, kurią laikai svarbiausia? Ar yra koks nors asmeninis moto ar įsitikinimas, kurio laikaisi savo gyvenime?🌟
Pastarąjį kartą į tokį klausimą atsakinėjau bendraklasių mergaičių „atminimuose“ – gal kas atsimena, buvo tokia tradicija. Tuomet šmaikščiai atsakiau, kad mano moto: „aš, žinoma, galiu būti ir neteisus, bet tai dievaži nereiškia, kad aš klystu.“ Tai buvo dar mokykloje, po to užkliūdavo akis už panašių oksimoronų, kuriais galėtum apibūdinti save ar kažkokį savo gyvenimo rakursą, bet jų nekolekcionuoju. Po daugelio metų, kai jau pradėsiu ruošti leidimui antrąjį savo memuarų tomą, teks pasirūpinti giliaprasmiškesniu moto. Arba motociklu. 🏍️
🌟Ko gyvenime bijai? 🌟
Jau pasiekiau tokį amžių, kad nieko nebijau ir niekuo nesistebiu. Tiesiog yra nemalonių dalykų, kurių bandau išvengti. Jei nepavyksta, priimu tai, kaip duotybę.
🌟Ką pastebi žmoguje pirmiausia?🌟
Deja, IQ.
🌟Kas tave įkvepia?🌟
Įkvėpimo neieškau ir nelaukiu. Žinoma, produktyviai dirbti, o dar ir kažką sukurti, reikia atitinkamo nusiteikimo nuotaikos ar būsenos, kuri dažnai vadinama įkvėpimu. Jo pilna visur – išsiskleidusiame žiede, gražuolės šypsenoje (ypač, jei ji skirta tau!), šilto vėjo gūsyje ir praplaukiančiuose debesyse. Tereikia būti harmonijoje su savimi ir aplinka, atidaryti duris – ir įkvėpti!
🌟Apie ką per mažai žmonės kalba?🌟
Sakyčiau, žmonės per daug kalba. To kalbėjimo ir plepalų pilna visur – televizoriuje, gatvėje, namuose, net galvoje. Gromuluojamos tos pačios temos tais pačiais sakiniais – vėl ir dar kartą. Paprasčiausiam įvykiui aptarti reikia penkių nuomonių ir trijų ekspertų, kurie gali valandų valandas lieti žodžių srautą nesustodami. Akivaizdu, kuo daugiau žmonių, tuo daugiau problemų žmonija turi. Ir tuo daugiau kalba. Daryti reikia, ne kalbėti.
🌟Trys žmones kuriais žavitės. Kas jie? 🌟
Jų tikrai žymiai daugiau, nei trys, tačiau reitingų niekuomet nesudarinėjau – kiekvienas turi savo nišą.
🌟Kur eini kad save pakrauti? 🌟
Važiuoju. Prie Okeano.🌊
🌟Jeigu gyvenimas turi prasmę, kokia ji? 🌟
Ieškoti gyvenimo prasmės. Prasmė – procese, pačiame ieškojime: laimės, atsakymų, pusiausvyros. Būti reikalingu. Nors truputį ir nors kažkam. Tiesiog, kuo toliau gyveni, tuo mažiau egzistencinių klausimų kyla.
🌟Kaip vertini savo bendrą asmeninį augimą ir raidą nuo to laiko, kai atvykai iki šiol?🌟
Galėjo būti geriau? Galėjo. Galėjo būti blogiau – irgi galėjo. Tad skųstis dėl savo paties pasirinkimų nesu pratęs, o jei yra kuo pasidžiaugti – dalinuosi. Mano požiūriai susikonkretino, pojūčiai – paaštrėjo. Apibendrinant pasakyčiau, kad įtarimai, kad Amerika – stebuklų šalis, pasitvirtino. Taip pat ji – ir kreivų veidrodžių, ir Gigantų, ir Liliputų šalis vienu metu. Gyventi joje įdomu, ieškoti savo vietos ir tyrinėti – dar įdomiau.
🌟Ar dar esi Lietuvos pilietis, ką Tau reikia Lietuvos pilietybė, ką galvoji apie pilietybės išsaugojimą ir įsigijimą antros?🌟
Mano patirtys ir nuotykiai Amerikoje gali nepasirodyti įdomūs, nes aš vis dar nekeliu sau tikslo būtinai įsikurti JAV, gal todėl ir mano integracija vyksta per lėtai ir per skausmingai. Kur bebūčiau, esu pats su savimi ir man svarbiausia – realizuoti savo kūrybinius sumanymus ir projektus, o ne pritapti. Todėl nelaikau savęs emigravusiu, greičiau tai bandymas save išeksportuoti į Amerikos rinką. Turiu rezidento statusą ir Lietuvos pilietybės kol kas atsisakyti neketinu – bambagyslė, jungianti su tėvyne, vis dar tvirta, nors ir įsitempusi per tokį nemažą atstumą ir laiką. Referendume pritarsiu daugybinės pilietybės galimybei, net ir suprasdamas politines tokios konstitucinės pataisos pasekmes. Vis tik tai ko gero vienintelė galimybė išlaikyti Lietuvą – nedrausti visiems lietuviams ir tiems, kurie pagrįstai laiko save lietuviais, būti Lietuvos piliečiais. Kokiais 2015 metais klajūnui Gintautui Babravičiui kūriau ženklą ir grafinį identitetą Lietuvos šimtmečiui skirtam žygiui Misija Lietuva 100 – trijų metų kelionei per šimtą pasaulio šalių (https://misijalietuva100.lt/apie-pasaulio-lietuva/). Tuomet jis kartu su Algirdu Kaušpėdu užsidegę pasakojo apie santalkos Pasaulio Lietuva idėją - simbolinę vėliavą ir žinią, kurią ruošėsi nešti pasauliui ir lietuviams pasaulyje. Žygis dėl įvairių priežasčių neįvyko, tačiau pati idėja man vis dar atrodo graži ir prasminga, nors ir kiek patetiška.
💛💚❤️
🌟Ar turi kokią veiklą, kuria norėtum pasidalinti su kitais? Ar yra koks nors projektas ar iniciatyva, kuriai skiri daug laiko ir energijos? Kuo ji tau svarbi?🌟
Norėčiau trumpai pristatyti porą jau čia, Amerikoje sukurtų ir vykstančių ilgalaikių projektų. Tai visų pirma DAUSOS – meninėmis priemonėmis suklasifikuotas lietuvių (ir kitų baltų) senųjų dievybių panteonas, pateiktas dvejose žaidybinių kortų kaladėse. Su jomis galima ne tik žaisti įvairius kortų žaidimus, bet dar ir šviestis, nes kiekviena korta, priklausomai nuo galios ir reikšmės, skirta atskirai dievybei ar mitologinei būtybei. Tokiu būdu surinkti 108 dievybių vardai, iš kurių kai kurie visai negirdėti net ir besidomintiems lietuviška mitologija. Trumpą dievybių sąvadą, kartu su kai kurių mitų priminimais išleidau atskira knyga anglų kalba, todėl šis projektas galėtų būti įdomus visiems su Lietuva susijusiems ir jos praeitimi besidomintiems. Tinklapyje www.aeondrome.com dabar ypač palankios įvairių Dausų rinkinių įsigijimo sąlygos. Kitos su Lietuva ir Dausų projektu susijusios atributikos galima rasti mano Etsy parduotuvėje: taudesigngifts.etsy.com
Noriu pakviesti tautiečius palaikyti Ukrainos didvyrišką kovą kitame mano kortų projekte UnbreakableUkraïna 2.0, kuris šiuo metu Kickstarter platformoje renka lėšas savęs atspausdinimui: www.kickstarter.com/projects/dausos/unbreakable-ukraina-20. Prisidėkite prie projekto, įsigykite vieną iš keturių ar net kelias kortų kalades bei dovanokite kortų kalades Ukrainos kariniams daliniams. Tokią galimybę siūlo šis projektas, dar praėjusią vasarą nusiuntęs per labdaros organizaciją Blue-Yellow USA kelis prototipus į Rytų frontą. Suprantama, kad kortos – tai ne medikamentai ar sviediniai, kurių dabar labiausiai trūksta Ukrainos armijai, tačiau aš, deja, ginklų negaminu, o temperatūra psichologiniame-informaciniame fronte nemažesnė, nei tikrame. Aš nesiekiu gauti pelno šiame projekte ir net susirinkus pakankamai palaikytojų auditorijai, kuriai šis sumanymas patiks, fondo užtektų tik kortų ir priedų gamybai bei išplatinimui. Visas tikras pelnas – UU projekto žinomumo auginimas ir papildoma informacinio karo kulka okupantų pusėn. 🇺🇦🇺🇦🇺🇦
Tautvydą kalbino ir straipsnį ruošė Inga Bergman.